Vilniaus rajonas nuo seno pasižymi savo savitumu, daugiatautiškumu ir daugiakulturiškumu. Čia susigyvena skirtingos tautos, turinčios ir puoselėjančios skirtingas kultūras, tradicijas ir papročius, kurie kiekvienai tautai teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį. Siekiant puoselėti ir išlaikyti Vilniaus krašto nematerialųjį paveldą bei išsaugoti jį ateities kartoms, vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado nuostatais, kviečiame teikti pasiūlymus dėl Vilniaus rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių.
Vilniaus rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas (toliau –Sąvadas) – viena iš Lietuvos ir Vilniaus rajono etninės kultūros plėtros politikos įgyvendinimo priemonių, kurios dėka nuolat renkami ir atnaujinami duomenys apie tautos savitumą ir kultūrą, bus išsaugoti ir perduoti ateities kartoms. Tai vienas iš būdų aktualizuoti dvasinio tautos kultūros paveldo reikšmę, kuris dėl ypatingo trapumo ir spartaus nykimo reikalauja sutelkti visas įmanomas priemones vertybėms išsaugoti.
Nematerialaus kultūros paveldo vertybės – išlikę unikalūs, istoriniu, kultūriniu, etnologiniu ir kitais požiūriais vertingi, bendruomenėms reikšmingi nematerialaus kultūros paveldo elementai, įtraukti į Sąvadą. Vertybę įvairiapusiškai pristato, apibūdina, pagrindžia jos istorinį tęstinumą ir vertę dokumentų rinkinys.
Vilniaus rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą sudarys nematerialaus kultūros paveldo sritys (žodinės kūrybos tradicijos ir išraiškos formos, atlikimo meno tradicijos, papročiai, apeigos, šventiniai renginiai, liaudies menas, tradiciniai amatai, ūkinė veikla, pasaulėžiūra ir žinija), nematerialaus kultūros paveldo židiniai bei gerosios nematerialaus kultūros paveldo plėtojimo praktikos, veiklos.
Vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2022 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. A27(1)-1895 patvirtintais Vilniaus rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado nuostatais, kviečiame Sąvado pirminių duomenų apie vertybes, siūlomas įtraukti į Sąvadą, teikėjus Kultūros, sporto ir turizmo skyriui kasmet iki kovo 1 d. (imtinai) teikti Vilniaus rajono savivaldybės nematerialaus kultūros paveldo vertybių pasiūlymų sąrašus (Nuostatų 1 priedas).
Teikėjais gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys:
Dokumentus galima siųsti adresu: Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir turimo skyrius, Rinktinės g. 50, LT-09318 Vilnius arba el. paštu: kultura@vrsa.lt.
Daugiau informacijos:
Vilniaus rajono vertybės įrašytos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą
Savita visoje Lietuvoje paplitusios verbos – visžalių, itin gyvybingų augalų (kadagio, gluosnio) puokštelės – atmaina yra Vilniaus krašto verba. Tai meninė sausų gėlių ir žolynų kompozicija, kurios gyvavimą palaiko: sakralinė funkcija – šventinimas bažnyčiose Verbų sekmadienį, laikymas garbingoje namų vietoje, pastaraisiais dešimtmečiais išaugusi meninė, dekoratyvinė namų, įstaigų interjero paskirtis, regiono ir nacionalinės kultūros simbolio vaidmuo ir ekonominė nauda.
Ši tradicija susiformavo ir iki šiol gyvuoja perduodama iš kartos į kartą (jos tęsėjų tvirtinimu, net iki septynių kartų!) šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus išsidėsčiusiuose kaimuose. Pirmosios ikonografinės žinios apie verbų rišimą mus pasiekė iš XIX a. vidurio (Kanuto Rusecko paveikslas „Lietuvaitė su verbomis“ – 1847 m., etnografo Oskaro Kolbergo aprašymas – 1866 m. ir kt.).
Pokariu Vilniaus verbos tapo ne tik Velykų šventės, bet ir Kaziuko mugės dalimi, o šiandien jos parduodamos daugelyje kitų mugių Lietuvoje bei užsienyje, dainų šventėse, festivaliuose, kaip savitas liaudies meno dirbinys eksponuojamos parodose.
Verbų gamyba yra ilgas, sudėtingas, žinių, meistriškumo, meninio skonio reikalaujantis darbas. Augalų rinkimas, džiovinimas, dažymas trunka beveik ištisus metus. Tik tuomet atsidedama kūrybai. Verbos komponuojamos ant lazdyno kotelio dėstant natūralias arba dažytas gėles, kitus augalus (smiltinius šlamučius, sausučius, katpėdėles, javų varpas, samanas ir t. t.). Seniausios – volelinės ir plokščiosios – verbos teberišamos iki šiol, tačiau stebima dirbinių formų, spalvinių derinių įvairovė, kūrybiškas atsinaujinimas (figūrinės, šakotos verbos, karūnos, ananasai, saulėgrąžos ir kt.). Gabiausios meistrės susikuria savo individualų braižą.
Nuotraukoje: Verbos, Mariano Dzvinelio nuotrauka, 2018 m.
Teikėjai – Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija, Tradicinių amatų centras Houvalto dvare Maišiagaloje, Čekoniškių verbų ir buities seklyčia
Saugotojai – Vilniaus krašto verbų rišėjos, 2018
Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII–XVI a. Tradicija siejama tiek su Aukso Ordos valstybe, tiek su Krymo chanatu, tiek su totorių persikėlimu į dabartinę Lietuvos teritoriją XIV ir XV a. sandūroje. Iš šių kultūrinių mainų gimė unikalus derinys – Vidurio Rytų ir Centrinės Azijos stepių klajoklių virtuvė, kuriai įtaką darė tiurkų tautų, antikinė ir bizantinė, Osmanų imperijos ir LDK gastronominės tradicijos.
Išskirtiniai Lietuvos totorių gastronomijos elementai yra maisto ruošimas kazane ant atviros ugnies lauke, vytinti mėsos gaminiai, islamo maisto kultūros taisyklių taikymas, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingi ingredientai – naudojamas kapotos mėsos faršas. Būdingi patiekalai yra vytinta jautiena, kundumai (koldūnai), šimtalapis, lokšina (totoriška sriuba su kukuliais), šurpa (daržovių sriuba su aviena ar jautiena), ešpešmakai (trikampiai pyragėliai su mėsa), chalva, džaima (apeiginis paplotėlis), peremiačiai (apvalūs pyragėliai su kapota mėsa), arbūznikas (šimtalapis su moliūgų ir mėsos įdaru), čeburekai, beliušai (beliašai), štukamensas (laidotuvių pietų valgis, didelis troškintos jautienos ar avienos gabalas su saldžiu ar pupelių padažu), saldus medaus gėrimas – syta. Su totorių gastronomine tradicija siejamas kai kurių valgomų augalų – ajerų, agurkų, moliūgų ir svogūnų – paplitimas Lietuvos teritorijoje.
Ši kulinarinio paveldo tradicija totoriams yra ypač svarbi pirmiausia dėl to, jog maisto gaminimas suartina įvairaus amžiaus bendruomenės narius, ji yra perduodama iš kartos į kartą šeimos rate, edukacinių užsiėmimų metu, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, parodose. Šeimose akylai saugoma senoji receptūra, laikomasi gaminimo būdų ypatumų, tradiciškai paisoma išpažįstamos religijos, islamo, reikalavimų. Totorių bendruomenės yra įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Nemėžyje, Keturiasdešimtyje totorių kaime (Vilniaus r.), Raižiuose (Alytaus r.), Trakuose, Subartonyse (Varėnos r.) ir Švenčionyse.
Nuotraukoje: Maisto ruošimas.
Teikėjas – Asociacija „Totoriškas skonis“, 2020
Polski
Русский
English
